Lietuvos švietimo sistema jau kelis dešimtmečius gyvena nesibaigiančios reformos sąlygomis. Reforma buvo reikalinga ir laukta, nes keitėsi visuomenės lūkesčiai ir poreikiai, mokyklos buvo ta vieta, kurioje bene pirmiausiai pasijuto laisvė ir permainos. Tačiau kuo toliau tuo labiau reforma, o tuo pačiu ir švietimo sistema netenka pasitikėjimo. Švietimo bendruomenė nebesupranta, kodėl Lietuvoje kažką būtina keisti, jei tai keičiama kitose šalyse. Tuo labiau, kad paaiškėja, jog ten taip ir nebuvo išspręstos tam tikros problemos. Atidžiai stebint situaciją tampa aišku, kad reforma, jei taip galima vadinti atskirus epizodinius pokyčius, stringa. Begalė gražių ir gerų idėjų neturi jungčių tarpusavyje, su Lietuva. Matyti, kad ne visų idėjų reikalingumas Lietuvos švietimo sistemai buvo apgalvotas – o tai yra neatsiejama nuo idėjos įgyvendinimo sėkmės. Antra priežastis – norint įgyvendinti pokyčius, reformuoti tam tikrą sritį, reikia išteklių. Žmogiškieji ištekliai švietimo sistemoje yra itin svarbūs. Švietimo sistema visada jų turėjo ir jie yra, tačiau reformos prasmės suvokimas ir gebėjimas įgyvendinti pokyčius visuose sistemos lygmenyse ir nuosekliai – nelengvas uždavinys, kurio sprendimas yra aktualus ir šiandien. Būtina ryžtis įvardinti problemas ir jas nedelsiant spręsti. Nesvarbu ar tai asmens, organizacijos, jų grupės problema. Nesvarbu ar tai vaiko, mokytojo, vadybininko ar kito asmens klausimas – jį reikia spręsti dabar. Nelaukiant reformos pabaigos, valstybės ar miesto valdžios sprendimo, nuolatinės kaitos sąlygomis. Be abejo, kokybiškiems sprendimams reikia profesionalų, galinčių veikti kaitoje, žinančių ir, svarbiausia, numatančių ne vieną sprendimo scenarijų, o užtikrinančių sėkmę bet kokiu atveju.

Reklama